Gruodžio 22-osios vidudienį popiežius Pranciškus sveikino tikinčiuosius ketvirtojo ir paskutiniojo šio advento sekmadienio proga. Komentuodamas dienos Evangeliją (Mt 1, 18–24) jis kalbėjo apie šv. Juozapo figūrą, kuri atrodo antraeilė, tačiau iš tiesų įkūnija krikščionišką išmintį.

Po Pasaulinės Vargstančiųjų dienos šv. Mišių šv. Petro Bazilikoje popiežius vadovavo sekmadienio vidudienio maldai šv. Petro aikštėje. Pasak Pranciškaus, dienos Evangelijoje skaityta Jėzaus pranašystė apie įspūdingosios šventyklos sugriovimą pabrėžia ne istorijos pabaigą, o jos tikslą. Viešpats panaudoja du kontrastingus vaizdinius. Vienas susideda iš baimę keliančių įvykių: katastrofų, karų, persekiojimų. Bet tuo pat metu užtikrina, kad niekas nebus prarasta, kad tikintieji sulauks Dievo paramos.

Mylėkime ir tarnaukime darbais ir širdimi, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį Šv. Petro aikštėje susirinkusiems žmonėms komentuodamas Evangelijos skaitinį apie Jėzaus apsilankymą pas seseris Mortą ir Mariją. Marija atsisėda prie Jėzaus kojų ir jo klausosi; Morta nori Jėzui parodyti svetingumą, stengiasi jam patarnauti.

Sekmadienio vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus, kreipdamasis į maldininkus šv. Petro aikštėje, komentavo „gerojo samariečio“ (Lk 10, 25–37) parabolę. Šią parabolę Šventasis Tėvas ypač ir nuolatos pabrėžia savo pontifikato mokyme. Šiame palyginime pro vargšą žmogų, apiplėštą ir paliktą sumuštą pakelyje, praeina kunigas, levitas ir samarietis. Tik pastarasis „pasigaili“ nelaimėlio ir jam padeda, nugabena į užeigą, aptvarsto, užmoka už jo gydymą. Galima priminti, kad uoliems žydams samariečių įsitikinimai ir gyvenimo būdas nebuvo verti pagarbos, priešingai nei kunigo ar levito.