Sekmadienio vidudienio malda. Krikščionio gyvenimo pavyzdys
Sekmadienio vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus, kreipdamasis į maldininkus šv. Petro aikštėje, komentavo „gerojo samariečio“ (Lk 10, 25–37) parabolę. Šią parabolę Šventasis Tėvas ypač ir nuolatos pabrėžia savo pontifikato mokyme. Šiame palyginime pro vargšą žmogų, apiplėštą ir paliktą sumuštą pakelyje, praeina kunigas, levitas ir samarietis. Tik pastarasis „pasigaili“ nelaimėlio ir jam padeda, nugabena į užeigą, aptvarsto, užmoka už jo gydymą. Galima priminti, kad uoliems žydams samariečių įsitikinimai ir gyvenimo būdas nebuvo verti pagarbos, priešingai nei kunigo ar levito.
Jėzus gerojo samariečio palyginimą papasakojo atsakydamas į vieno Įstatymo mokytojo klausimą – „o kas gi mano artimas?“. Prieš tai Jėzus pritarė savo pašnekovo apibendrinimui, jog svarbiausia yra „mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
„Kviečiu jus visus šiandien paimti Evangeliją į rankas: Evangeliją pagal Luką, dešimtą skyrių, 25 eilutę. Tai viena iš gražiausių Evangelijos parabolių. Ši parabolė tapo krikščioniško gyvenimo modeliu. Taip turi elgtis kiekvienas krikščionis. Ačiū evangelistui Lukui už šį lobį“, – sakė popiežius Pranciškus.
Pagrindinis pasakojimo veikėjas yra samarietis, kuris pasirūpina plėšikų apiplėštu žmogumi. Žinome, kad žydai iš aukšto žiūrėjo į samariečius ir nelaikė jų išrinktosios tautos dalimi. Tad neatsitiktinai Jėzus būtent samarietį pasirenka savo parabolės geruoju veikėju.
„Tokiu būdu (Jėzus) nori įveikti stereotipą, parodyti, kad ir svetimšalis, kad ir tas, kuris nepažįsta tikrojo Dievo ir nelanko jo šventyklos, sugeba elgtis pagal Jo valią, gailėdamasis nelaimėje atsidūrusio brolio ir jam padėdamas tuo, kuo gali“, – pažymėjo popiežius Pranciškus.
Pirma samariečio tuo pačiu keliu praėjo kunigas ir levitas, Dievo kultui atsidėję asmenys. Tačiau nesustojo prie pakelėje numesto nelaimėlio, turbūt todėl, kad nesusiteptų jo krauju. Prieš didįjį Dievo meilės ir gailestingumo įsaką jie pastatė žmogišką, ritualinio nesusitepimo krauju taisyklę.
Tuo tarpu Jėzus būtent samarietį, neturintį tikrojo tikėjimo, pristato kaip sektiną pavyzdį.
„Pagalvokime ir mes apie tuos žmones, kuriuos pažįstame, galbūt netikinčius, kurie daro gera. Jėzus pavyzdžiu parenka tą, kuris nebuvo tikėjimo žmogumi. Ir šis žmogus, mylėdamas brolį kaip save patį, parodo, jog ir Dievą myli visa širdimi ir jėgomis, nors Jo nepažįsta; išreiškia tikrą religingumą ir pilną žmogiškumą“, – kalbėjo Pranciškus.
Papasakojęs šią nuostabią parabolę Jėzus vėl kreipiasi į Įstatymo mokytoją, klausiusį apie tai, kas jo artimas: „kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Tokiu būdu jis apverčia savo pašnekovo klausimą ir mūsų visų logiką. Jis leidžia suvokti, jog tai ne mes, ne mūsų kriterijai apibrėžia tai, kas yra mūsų artimas ir kas nėra. Tai nelaimėje atsidūręs žmogus atpažįsta, kas yra jo artimas – kas jo „pasigaili“.
„Sugebėti pasigailėti: tai yra raktas. Tai yra mūsų raktas. Jei tu (atsidūręs) priešais žmogų nelaimėje nejauti gailesčio, jei tavo širdis nesusigraudina, reiškia kažkas ne taip. Būk atidus, būkime atidūs. Nepasiduokime egoistinei nejautrai. Sugebėjimas gailėtis tapo kertiniu krikščionio gyvenimo, Jėzaus mokymo akmeniu. Pats Jėzus yra Dievo gailestis mums. Jeigu tu eini gatve ir matai parkritusį benamį, praeini pro jį, tepagalvoji „ach, čia vynas, jis girtas“, paklausk pats savęs ne to, ar jis girtas, bet ar tavo širdis neužkietėjo, netapo ledine“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Jėzaus parabolės išvada, pasak jo, parodo, jog gailestis yra tikrasis meilės veidas žmogiškam gyvenimui, kuris atsidūrė stokoje. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6,36)“: tokiu būdu tampama tikrais Jėzaus mokiniais ir parodomas Tėvo veidas. Dievas, mūsų Tėvas, yra gailestingas, nes mus užjaučia, nes trokšta būti arti, kai kenčiame, kai nusidedame.
„Tegu Mergelė Marija mums padeda suprasti ir, ypač, vis labiau išgyventi nenutraukiamą ryšį tarp meilės Dievui, mūsų Tėvui, ir konkrečios bei dosnios meilės mūsų artimui“, – meldė popiežius Pranciškus, maldoje prašydamas visiems augti gailestingume.
*
Kai Šventasis Tėvas sukalbėjo Viešpaties Angelo maldą, jis dar kartą kreipėsi į maldininkus šv. Petro aikštėje, sveikino maldininkų grupes, taip pat atkreipė dėmesį, dar kartą, į padėtį Venesueloje.
„Dar kartą trokštu išreikšti savo artumą mylimai Venesuelos tautai, kurią ypatingai išbando užsitęsusi krizė. Melskime Viešpatį įkvėpti ir apšviesti visas puses, kad kiek įmanoma greičiau pasiektų susitarimą, kuris dėl viso krašto ir regiono gėrio užbaigtų žmonių kančias“. (RK / Vatican News)
