Telšių vyskupo Jono BORUTOS SJ žodis kongreso renginių minėjimo dalyviams

Konstancos visuotinio Bažnyčios Susirinkimo metu 1413 metais buvo priimtas nutarimas siųsti legatus vyskupus vadovauti žemaičių krikštui, o 1417 metais Medininkuose (dabartiniuose Varniuose) įkurti apsikrikštijusiems žemaičiams Žemaičių vyskupystės centrą. Ką šis reikšmingas nutarimas byloja mums, XXI amžiaus krikščionims, šiandien švenčiantiems tuos įstabius įvykius?

Pirmiausia, tai mums primena, jog krikštas yra Dievo gerumo apraiška ir tikro gyvenimo pradžia. Gyvenimo, kuris yra dovana ir malonė. Turime būti dėkingi Dievui už šią malonę ir nuolat prašyti, kad Jis mums padėtų gyvenime atsižadėti piktojo vilionių ir visuomet sakyti Dievui „taip“. Tai naujo – krikščioniško – gyvenimo esmė.

Ji mums primena, kad Dievas veikia tyliai ir pamažu. Taip žmonijos istorijoje statydina savo istoriją. Dievas Kristuje tampa žmogumi ir tyliai veikia savo tikinčiuosius, o jie tyliai keičia pasaulį. Dievas-Kristus kaip prieš du tūkstančius metų, taip prieš šešis šimtus metų, taip ir šiandien kenčia, miršta, o prisikėlęs ateina pas mus per savųjų ištikimųjų tikėjimą. Dievas per tikinčiųjų bendruomenę be paliovos tyliai beldžiasi į mūsų širdis ir, kai Jam jas atveriame, padaro mus reginčius. Tai, ką ne visi mato – ar tai nėra dieviška? Dievas nenori mūsų priblokšti savo išorine galia, bet duoda laisvę, dovanoja meilę ir ja žadina mus iš dvasios miego. Argi ne tariamai tokia mažybė yra tikroji dieviška didybė? Iš Jėzaus per šimtmečius sklinda dieviška šviesa. Argi iš apaštalų, paprastų kaimo žvejų būtų galėjusi kilti pasaulinė krikščionių bendruomenė – Bažnyčia visame pasaulyje, jei joje nebūtų veikusi paslaptinga dieviškos tiesos jėga?

Šis įvykis mums primena, kad, nepaisant dažnai mūsų tautos atžvilgiu skelbiamų pesimistinių ateities prognozių, vis dėlto galima tikėtis ir šviesesnės ateities, bet tai priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų ištikimybės tam Dievui, kuriam meilę ir ištikimybę, priimdami krikštą, prižadėjo mūsų protėviai, seneliai ir tėvai.

Krikštu priimtas tikėjimas per 600 metų davė jėgų išlaikyti širdyje gyvą artimo meilę, padėjo išvengti didelių klaidų bei susipriešinimų. Juk silpnėjant tikėjimui, silpnėja ir taika pasaulyje, nes krikščioniškas tikėjimas moko, kad visi žmonės esame vieno tikrojo Dievo mylimi vaikai. Labai norėtume, kad šio Jubiliejaus minėjimas padėtų ir vėl atrasti tą tikėjimą, kuris buvo atrama per 600 metų mūsų protėviams santykiuose su kaimynais, nors pastarieji ne visada buvo draugiški mūsų atžvilgiu. Tegu tas tikėjimas būna ir mums atrama bei paskata santykiuose ir su savaisiais, ir su aplink gyvenančiais kaimynais vadovautis krikščionišku Dievo ir visų žmonių meilės įsakymu. Jei tuo keliu eisime, greičiau pasieksime dvasinės ir medžiaginės gerovės laikus, kurių taip ilgimės.

Telšių vyskupas Jonas BORUTA SJ