…Pasilikau tik dangų mėlyną“…

Spalio 10 d. Skuodo meno mokyklos salėje įvyko konferencija „Mano turtas – dangus mėlynas ir sugraudinta širdis“, skirta Leonardo Andriekaus 100-osioms metinėms paminėti. Į konferenciją, skirtą poeto, kunigo, vienuolio, teologijos daktaro, redaktoriaus, visuomenės veikėjo, žurnalisto, meno kūrinių puoselėtojo, pakvietė Skuodo rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Konferencijos dalyvius pasveikino Skuodo meno mokyklos direktorė Anelė Raugienė, muzikinį kūrinį atliko mokytojos Lina Gužienė, Vilija Jakutienė ir Kazimiera Andriuškienė.

LR Seimo narė Audronė Pitrėnienė teigė, kad Lietuva – maža valstybė, beveik neapdovanota žemės gelmių naudingais klodais, bet lietuvių tauta turi daug iškilių, garbingų, talentingų žmonių, kurie savo šalį garsina darbais.

Skuodo Švč. Trejybės bažnyčios kunigas Justinas Palubinskas sakė, kad susirinkta ypatingai progai paminėti mūsų kraštiečio L. Andriekaus 100-ąsiais gimimo metines. „Aš savo džiaugsmą tik paskolinau/Ir neprašysiu jo grąžinti/Pasilikau tik dangų mėlyną/Ir širdį sugraudintą“, – pacitavęs poeto L. Andriekaus žodžius, dvasininkas teigė, kad tai nuoširdus, taurus žmogus. Jo sukurtas eiles skaityti – palaima; kaip malda. Kiekviena eilutė turi gilią potekstę, sukelia minčių srautą. Anot kunigo, L. Andriekaus poezija Lietuvoje dar mažai žinoma, propaguojama, todėl beveik visi rinkiniai išleisti JAV, išskyrus paskutinį: „Pasilikau tik dangų mėlyną“ (išleistas 1991 m. Vilniuje).

Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė apžvelgė Leonardo Andriekaus kūrybos ir gyvenimo kelią. Ji kalbėjo apie poeto gyvenimą Amerikoje, jo pasišventimą menui, literatūrai, meilę Tėvynei. Jaunas vienuolis savo gyvenimo pavyzdžiu pasirinko šv. Pranciškų Asyžietį, iš kurio mokėsi. V. Paplauskienės pranešimas „Pasilikau tik dangų mėlyną“, sudurstytas iš poeto laiškų. Tik atvykęs į JAV, įsijungė į pastoracinę veiklą, dirbo vienuolyne, rūpinosi administraciniais, ūkiniais reikalais. Ypatingas L. Andriekaus bruožas – meilė artimui. Pagalbos ranką jis ištiesė savo bendramoksliui, bendraklasiui Pauliui Jurkui. Vienuolis stengėsi padėti intelektualams, rašytojams, siųsdamas maistą, pinigus. Jo globos sulaukė rašytojai, debiutavę Vokietijoje – Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Liūnė Sutema ir kt. Padėdavo surasti darbą. Jeigu ne jo meilė, rūpestis tikriausiai daugelio rašytojų gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Gyvenimo pradžia JAV buvo sunki, bet L. Andriekus intelektualus stengėsi įtraukti į literatūrinį, kultūrinį darbą. Pats bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, vėliau rūpinosi žurnalo „Aidai“ leidyba, skirdavo savo asmeninių lėšų bent šiokiems tokiems honorarams išmokėti. Ilgus metus vadovavo Lietuvos rašytojų draugijai.

Pasak dr. V. Paplauskienės, L. Andriekus gyvenimo prasmę matė krikščioniškoje ideologijoje, Dievas buvo jo kasdienybė.

Dr. Dainius Sobeckis kalbėjo apie L. Andriekaus gyvenimą ir kūrybą: asmenybės universalėjimą. L. Andriekus gimė 1914-aisiais Barstyčiuose. Nuo mažens ateidavo pas vietos kleboną, kur rasdavo literatūros ir ją skaitydavo. Teigiama, kad jam kunigo kelią buvo išbūrusi būrėja. Taip pat visuomet dalyvaudavo Žemaičių Kalvarijoje vykstančiuose atlaiduose. Anot D. Sobeckio, tai ir galėjo turėti įtakos, kad jis pasirinko dvasininko kelią. Mokykloje būsimam kunigui geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai. Baigęs mokslus Sedoje ir Kretingoje, studijavo Austrijoje, Jugoslavijos kunigų seminarijose. 1940 m. įšventintas į kunigas. Bažnytinę teisę studijavo Romos šv. Antano universitete.

D.Sobeckis taip pat pasakojo apie L. Andriekaus veiklą, jam vadovaujant Lietuvos rašytojų draugijai. Ši draugija turėjo mažai lėšų veiklai, į susitikimus kunigas vykdavo iš savo lėšų. Draugiją gelbėjo kai kurių rašytojų palikimai. „Žurnale „Aidai“ dirbo 32-ejus metus, kol tapo vyr. redaktoriumi. Šiose pareigose buvo vienuolika metų, iki 1991-ųjų“, – teigė D. Sobeckis. Vėliau šio žurnalo leidyba perkelta į Lietuvą, kur sujungta su „Naujuoju židiniu“.

Jis vykdė kultūrinę, visuomeninę veiklą, neapleisdamas pranciškoniškos tarnystės. Kyla klausimas, kuomet jis užsiėmė kūryba, kuomet viską suspėdavo?.. Išleido dešimt eilėraščių knygų.

Brolis Bernardas apžvelgė pranciškono Tėvo Leonardo Andriekaus veiklą išeivijoje ir Lietuvoje. „Jei visi tautos kryžkelėje nebūtų palikę, tai šiandien turėtume Lietuvą. Emigracija priespaudos metais, emigracija šiandien – tautos tragedija, iš savo Tėvynės esame išraunami su šaknimis. Šių dienų gyvenime vyksta tarsi tylus karas, bet savo kraštui esame reikalingi, kaip asmenybės“, – teigė brolis Bernardas. Jis išsakė daug gražių žodžių apie L. Andriekų, jo paprastumą, gerumą, savo tarnyste perduodantį tautos pranciškonišką sąvastį. Anot vienuolio, jeigu duris pravertų L. Andriekus, jis įeitų tyliai ir kukliai atsisėstų, jis buvo tyras, jaukus namiškis.

Barstyčių vidurinės mokyklos mokytoja Elina Rusteikienė perteikė L. Andriekaus brolio Stanislovo prisiminimus, kurie užrašyti 1996-aisiais. S. Andriekus apie savo brolį Kazimierą (Leonardą) rinko įvairią medžiagą, informaciją, kuria ir pasidalino su mokytoja E. Rusteikiene. L. Andriekaus tėvas už jo mamą buvo vyresnis 20-čia metų. Šeimoje gimė septyni vaikai, penki užaugo. Kadangi tėvai turėjo nedaug žemės, vaikai ėjo tarnauti, dirbo pas ūkininkus. Leonardas ganydamas karves giedodavo. Jį ragino toliau mokytis giminaitė mokytoja. Kad buvo neturtingi, liudija ir tai, jog, 1933-iaisiais mirus tėvui, į jo laidotuves parvažiavo skolintais drabužiais.

Kai buvo įšventintas į kunigus, jo laukė gimtojoje parapijoje, turėjo vykti primicijos, bet viską sujaukė prasidėjęs karas. L. Andriekaus mama mirė 1975-aisiais, taip ir nepamačiusi sūnaus, praėjus 38-neriems metams po išsiskyrimo. Į Lietuvą jis grįžo 1989-aisiais. Su broliu susitiko po 52-iejų metų. Sesuo Barbora irgi jo nebepamatė, mirė 1982-aisiais. 2004-aisiais Andriekų sodyboje pastatytas kryžius, kurio autorius mokytojas Antanas Jankauskas.

L. Andriekaus dukterėčia barstytiškė Jovita Petreikienė teigė, kad iš penkių vaikų, šeimas buvo sukūrę du, užaugo vienuolika sūnėnų ir dukterėčių. Jos dėdės šeima gyveno sunkiai, nes kažkokiais metais jų namai buvo sudegę. Vaikystė ir jaunystė tikrai buvo nelengva. Su dėde artimiau pradėjo bendrauti, kai suprato apie tai, kas kalbama. Tuomet Jovitai buvo keturi-penki metukai. Jovitos mama nuolat lankė savo mamą, jos močiutę. Kadangi šeimos gyveno visai netoli viena nuo kitos, tai kiekvieną dieną senoji Andriekienė ir buvo lankoma. Močiutė vis prisimindavo savo sūnų Kazelę. Močiutė nemokėjo rašyti, bet sugebėjo skaityti spausdintą raštą.

J. Petreikienė papasakojo, kaip jos dėdė į Barstyčius parvažiavo 1989-aisiais, apsistojo jos šeimoje. Dėdė įdomiai kalbėjo, be akcento. Jo mąstysena buvo kitokia – trumpu sakiniu pasakydavo daug“, – prisiminė dukterėčia. L. Andriekui patiko ruduo, tai buvo jam pats brangiausias metų laikas, kai laukuose visi darbai nudirbti ir vaikai gali eiti į mokyklą. Po pirmojo susitikimo, dar vieną kartą buvo parvažiavęs į Lietuvą. Paskui visą dešimtmetį bendravo laiškais.

Viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus ir konferencijos vedėja Birutė Strakšytė padėkojo visiems pranešėjams bei dalyviams. Vakare Skuodo Švč. Trejybės bažnyčioje aukotos šv. Mišios už Tėvą Leonardą Andriekų. Po jų įvyko literatūrinė-muzikinė valanda „Mano siela, žvilgėk liūdesy“. L. Andriekaus eilėraščius skaitė poetas D. Sobeckis, pranciškonas brolis Bernardas.

Rūta RONKAUSKIENĖ