Pradinis

Atgaila


Savo gailestingumą Dievas Tėvas parodė, kai Kristuje sutaikė su savimi pasaulį, kai Kristaus Krauju ant kryžiaus sutaikino visa, kas yra danguje ir žemėje. Petrui Viešpats pasakė: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). Kai mūsų Išganytojas Jėzus Kristus apaštalams ir jų įpėdiniams suteikė dievišką galią atleisti nuodėmes, savo Bažnyčioje jis įsteigė Atgailos sakramentą, idant tikintieji, kurie po Krikšto nusideda, atnaujinta malone būtų sutaikinti su Dievu. Bažnyčia turi „ir vandenį, ir ašaras – Krikšto vandenį ir atgailos ašaras“ (šv. Ambraziejus).
Nusidėjęs Kristaus mokinys, Šventosios Dvasios paskatintas švęsti Atgailos sakramentą, pirmiausia privalo visa širdimi atsigręžti į Dievą. Šis vidinis širdies atsivertimas, apimantis gailestį dėl nuodėmės ir pasiryžimą gyventi naujai, atlikus Bažnyčiai išpažintį ir jos paskirtą atgailą, taip pat išreiškia gyvenimo tobulinimą. Taigi Dievas atleidžia nuodėmes per Bažnyčią, kuri veikia kunigų tarnyste.

Apie atgailos sakramentą
Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Šiuo sakramentu yra atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui. Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge atgailaujantys sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.
Kristus panorėjo, kad visa jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo Kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila, yra liturginis veiksmas. Atgailos sakramentą sudaro penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Kas nori susitaikinti su Dievu ir Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis ir po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.
Atgailos sakramentas dar vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Atsivertimas yra Evangelijos, kuri mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi, esmė. Šios draugystės besąlygiška nuostata – atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia.

Atgailos sakramentas ir jo dalys
Kad Atgailos sakramento šventimas būtų visapusiškas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti.
a) Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).
b) Gailestis – tai yra „sielos skausmas ir bjaurėjimasis padaryta nuodėme, tvirtai pasiryžtant daugiau nebenusidėti“ (Tridento susirinkimas). Nuo tokio nuoširdaus gailesčio priklauso atgailos tikrumas.
c) Išpažintis glūdi atgailaujančiojo apsisprendime atverti savo širdį Dievo tarnui (kunigui). Šiame dvasiniame teisme Dievo tarnas atstovauja Kristui ir, turėdamas galią nuodėmes atleisti ar sulaikyti, skelbia nuosprendį.
d) Atsilyginimas. Tikras atsivertimas baigiamas atsilyginimu už nuodėmes, gyvenimo pataisymu ir žalos atlyginimu.
e) Išrišimas. Sakramentinės išpažinties metu nusidėjėlis Bažnyčios atstovui (kunigui) išreiškia savo atsivertimą, o Dievas atleidžia išrišimo ženklu.

Atgailos sakramento apeigos
Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailėtis dėl nuodėmių, gailestis gali būti tobulas ir netobulas. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: netinkamai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią, gailestis vadinamas „tobulu“. Jei gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan., gailestis „netobulas“. Tačiau gailestis nusidėjus niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis pasiryžtant nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.
Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, po to išvardyti lengvąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, dažnai ar retai jos pasitaiko (pvz.: kasdien, keletą kartų per savaitę ir pan.).
Kunigas įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po išpažinties turime atlikti kunigo nurodytą atgailą, atitaisyti kitam padarytą medžiaginę ar moralinę skriaudą, saugotis aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.
Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.
Kad tikintysis gautų išganingą Atgailos sakramento pagalbą, privalo kunigui išpažinti visas ir kiekvieną sunkią nuodėmę, kurią prisimena patikrinęs sąžinę, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Net ir lengvai nusidėjus labai naudinga dažnai ir stropiai naudotis šiuo Sakramentu. Išpažindami lengvas nuodėmes, atgailaujantieji visų pirma rūpinasi, kad taptų vis panašesni į Kristų ir būtų jautresni Šventosios Dvasios balsui.
Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą per metus atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra raginami neatidėti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.
Mūsų bažnyčioje išpažinčių klausoma prieš kiekvienas Šv. Mišias.

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:
 sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė;
 sutaikinimas su Bažnyčia;
 už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas;
 sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda;
 veikiančiųjų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti stumiančių į nuodėmę aplinkybių, suteikimas.

2014 - 2018 © Skuodo Švč. Trejybės parapija. Visos teisės saugomos.
Top