Žinia 52-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

Popiežius PRANCIŠKUS
Žinia 52-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga
Išėjimas – pamatinė pašaukimo patirtis
2015 m. balandžio 26-oji, IV Velykų sekmadienis

Brangūs broliai ir seserys!

Ketvirtą Velykų sekmadienį mums pateikiamas savo avis pažįstančio, šaukiančio, maitinančio ir vedančio Gerojo Ganytojo paveikslas. Šį sekmadienį jau daugiau nei 50 metų švenčiame Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną. Ji mums primena svarbą melsti, kaip pats Jėzus yra pasakęs savo mokiniams, „pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Jėzus nurodo tai daryti išsiuntimo į misiją kontekste: be dvylikos apaštalų, jis pašaukė ir po du išsiuntė dar septyniasdešimt du mokinius (plg. Lk 10, 1–16). Kadangi „Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška“ (Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 2), krikščioniškasis pašaukimas iš tiesų gimsta tik misijos patyrimo aplinkoje. Girdėti Kristaus, Gerojo Ganytojo, balsą ir juo sekti leidžiant jam save patraukti bei vesti ir paskiriant jam savo gyvenimą taip pat reiškia leisti Šventajai Dvasiai įtraukti mus į misionierišką dinamiką ir sužadinti mūsų troškimą bei džiugią drąsą paskirti savo gyvenimą Dievo Karalystės reikalui.

Paskirti savo gyvenimą misijai įmanoma tik tada, kai gebame išeiti iš savęs. Todėl šią 52-ąją Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną norėčiau pasvarstyti apie šį ypatingą „išėjimą“, kuris yra pašaukimas arba, tiksliau, atsakas į Dievo mums dovanojamą pašaukimą. Išgirdę žodį „išėjimas“, iškart pagalvojame apie Dievo ir jo vaikų tautos meilės įstabios istorijos ištakas, apie istoriją, apimančią vergovę Egipte, Mozės pašaukimą, išlaisvinimą ir kelionę į Pažadėtąją žemę. Išėjimo knyga – antroji Biblijos knyga, – kurioje pasakojama ši istorija, yra visos išganymo istorijos ir krikščioniškojo tikėjimo pamatinės dinamikos palyginimas. Juk perėjimas iš senojo žmogaus vergovės į naują gyvenimą Kristuje yra atpirkimo darbas, vykstantis mumyse per tikėjimą (plg. Ef 4, 22–24). Tas perėjimas yra tikrasis „išėjimas“, krikščioniškosios sielos ir visos Bažnyčios kelias, lemiamas gyvenimo atgręžimas į Tėvą.

Kiekvienas krikščioniškasis pašaukimas šaknijasi šiame tikėjimo patirties pamatiniame judesyje: tikėti reiškia palikti save, išeiti iš savojo „aš“ patogumo ir nelankstumo, siekiant savo gyvenimo centru padaryti Jėzų Kristų, taip, kaip Abraomas paliko savo kraštą ir, kupinas pasitikėjimo, leidosi į kelią žinodamas, kad kelią į naują šalį parodys Dievas. Šis „iškeliavimas“ nėra savo gyvenimo, savo jausenos, savo žmogiškumo paniekinimas; priešingai: kas, sekdamas Kristumi, leidžiasi į kelią, tas, perleisdamas save Dievo ir jo Karalystės dispozicijai, suranda apstų gyvenimą. Jėzus sako: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Visa tai giliai šaknijasi meilėje. Juk krikščioniškasis pašaukimas pirmiausia yra meilės pašaukimas – meilės, kuri mus patraukia bei mus išveda iš mūsų pačių, asmenį „išcentruoja“ ir paskatina nuolatos eiti „iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai“ eiti „į savęs paties atradimą, maža to, Dievo atradimą“ (Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 6).

Išėjimo patirtis yra krikščioniškojo gyvenimo paradigma, pirmiausia tų, kurie atsiliepia į pašaukimą ypatingu būdu paskirdami savo gyvenimą Evangelijos tarnybai. Jos esmė yra vis naujo atsivertimo bei keitimosi nuostata, nuolatinis keliavimas, ėjimas iš mirties į gyvenimą, kaip švenčiame visoje liturgijoje: tai – Velykinė dinamika. Pašaukimas – nuo Abraomo iki Mozės, nuo Izraelio klaidžiojimo po dykumą iki pranašų raginimo bei Jėzaus misionieriško kelio, vainikuojamo mirties ir prisikėlimo, – iš esmės visada yra Dievo veikimas, išvedantis mus iš mūsų ankstesnės situacijos, išlaisvinantis iš bet kokios vergavimo formos, išplėšiantis mus iš įpročio bei abejingumo ir vedantis į bendrystės su Dievu ir broliais bei seserimis džiaugsmą. Tad atsiliepti į Dievo pašaukimą reiškia leisti jam padėti mums ištrūkti iš savo klaidingo pastovumo ir iškeliauti pas Jėzų Kristų, mūsų gyvenimo bei laimės pirmutinį ir galutinį tikslą.

Ši išėjimo dinamika susijusi net tik su individualiu pašauktuoju, bet ir su visos Bažnyčios misionieriška bei evangelizacine veikla. Bažnyčia tikrai ištikima savo Mokytojui yra tiek, kiek yra „išeinančioji“ Bažnyčia, susirūpinusi ne savimi, savo struktūromis bei laimėjimais, bet veikiau gebanti eiti, judėti, susitikti su Dievo vaikais jų realiose situacijose ir sykiu kentėti dėl jų sužeidimų. Trejybinėje meilės dinamikoje Dievas pats išeina iš savęs, išgirsta savo tautos skundus ir įsikiša, kad ją išlaisvintų (plg. Iš 3, 7 ir t.). Tokiam buvimo bei veikimo būdui pašaukta ir Bažnyčia: evangelizuojanti Bažnyčia išeina susitikti su žmogumi, skelbia išlaisvinantį Evangelijos žodį, padedama Dievo malonės, gydo sielos bei kūno žaizdas ir padeda atsistoti vargšams bei kenčiantiesiems.

Brangūs broliai ir seserys, šis išlaisvinantis išėjimas Kristaus ir brolių bei seserų link yra ir kelias į visapusį žmogaus supratimą bei žmogiškąją ir socialinę brandą istorijoje. Išgirsti ir priimti Viešpaties pašaukimą nėra koks nors privatus ir asmeninis dalykas, kokį būtų galima supainioti su trumpalaike emocija; tai – konkretus, realus ir totalus įsipareigojimas, aprėpiantis visą mūsų egzistenciją bei įtraukiantis ją į Dievo Karalystės statydinimo žemėje tarnybą. Todėl krikščioniškasis pašaukimas, besišaknijantis Tėvo širdies kontempliacijoje, sykiu yra solidarus įsipareigojimas siekti brolių bei seserų, pirmiausia neturtingiausių, išlaisvinimo. Jėzaus mokinių širdis atvira jų Viešpaties begaliniam horizontui, o jų artimas ryšys su juo niekada nėra bėgimas iš gyvenimo ir pasaulio, bet, priešingai, „pačia savo esme įgauna misionieriškos bendrystės pavidalą“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 23).

Ši išėjimo Dievo ir žmogaus link dinamika pripildo gyvenimą džiaugsmo ir prasmės. Šitai pirmiausia norėčiau pasakyti jauniems žmonėms, kurie dėl savo amžiaus bei priešais juos atsiveriančios ateities įsivaizdavimo moka dosniai įsipareigoti. Kartais iškyla pavojus, kad nenuspėjami dalykai, rūpesčiai dėl ateities ir kasdienybę lydintis netikrumas jų užsidegimą atvėsins bei svajones pakirs, ir jie ims manyti, jog stengtis neapsimoka, o krikščionių tikėjimo Dievas apriboja jų laisvę. Bet jūs, brangūs jaunuoliai, nebijokite išeiti iš savęs ir leistis į kelią! Evangelija yra išlaisvinantis, perkeičiantis ir mūsų gyvenimą gražesnį darantis žodis. Kaip puiku yra būti užkluptam Dievo pašaukimo, priimti jo žodį ir savo gyvenimo žingsniais sekti Jėzaus pėdomis garbinant dieviškąjį slėpinį ir dosniai save dovanojant kitiems! Tada jūsų gyvenimas kasdien bus vis turtingesnis ir džiugesnis!

Mergelė Marija, kiekvieno pašaukimo pavyzdys, neišsigando ir į Viešpaties pašaukimą atsakė savo fiat. Ji mus lydi ir veda. Kupina didelės tikėjimo drąsos, Marija giesme išreiškė išėjimo iš savęs ir savo gyvenimo planų patikėjimo Dievui džiaugsmą. Į ją kreipkimės, kad visiškai atsivertume Dievo kiekvienam iš mūsų parengtam planui ir kad sustiprėtų mūsų troškimas išeiti ir, kupiniems švelnaus susirūpinimo, leistis kitų link (plg. Lk 1, 39). Mergelė Marija mus visus tegul saugo ir užtaria.

Vatikanas, 2015 m. kovo 29-oji, Verbų sekmadienis
PRANCIŠKUS