Pradinis

Krikštas


Krikštas – gyvenimo ir Dievo karalystės durys – yra pirmasis Naujojo Įstatymo sakramentas, kurį Kristus įsteigė visiems žmonėms, kad jie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Šio sakramento teikimą kartu su Evangelija (gerąja naujiena) jis patikėjo savo Bažnyčiai, pavesdamas apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Taigi Krikštas pirmiausia yra sakramentas to tikėjimo, kuriuo žmonės, Šventosios Dvasios apšviesti, atsiliepia į Kristaus Evangeliją. Be to, Krikštas yra sakramentas, kuriuo žmonės tampa Bažnyčios nariais, Šventosios Dvasios buveinėmis, karališkosios kunigystės ir šventosios tautos nariais.
Krikštas panaikina bet kokią – ir pirmapradę kaltę, ir asmeninę nuodėmę – ir žmones padaro dieviškosios prigimties dalininkais bei Dievo įvaikiais. Krikštas yra atgimimo ir gimimo Dievo vaikais maudykla, kurioje dvasinė gyvybė ateina iš dangaus. Švenčiausiosios Trejybės ženklu pažymėti krikštijamieji malda jai pašvenčiami ir suvienijami su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Krikštu minimas ir įgyvendinamas Velykų slėpinys: žmonės miršta nuodėmei ir prisikelia gyvenimui.

Krikšto dalyviai ir jų pareigos apeigose                                                                                         Parengimas krikštui ir tikėjimo mokymas yra išskirtinė Bažnyčios priedermė perteikti ir puoselėti iš apaštalų gautąjį tikėjimą.
Bažnyčia ragina besiruošiančius Krikštui suaugiusius gyventi pagal Evangeliją, o kūdikiai Bažnyčios tikėjimu krikštijami ir auklėjami. Kūdikiai ir vaikai iki 7 metų yra krikštijami be pasirengimo laikotarpio (katechumenato). Vaikai nuo 7 metų ir suaugę Krikštui pasiruošia per katechumenatą.
Reikia, kad krikštijant dalyvautų ne tik tėvai (globėjai), krikštatėviai, bet, kiek galima, giminės, draugai, namiškiai, kaimynai, vietinės tikinčiųjų bendruomenės atstovai. Juk visiems dera pareikšti tikėjimą ir drauge pasidžiaugti naujiems nariams ateinant į Bažnyčią. 

Krikšto tėvai 

  • turi įsipareigoti, kad tinkamai atliks savo pareigas, ir būti tam tinkami;
  • būtų pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėtų nors 16 metų. Išimtinais atvejais, jei esama teisėtos priežasties, gali būti ir jaunesni (sprendžia klebonas ar krikštijantysis);
  • būtų priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventų ir krikštavaikiui galėtų padėti to siekti;
  • nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina;
  • krikštatėviai gali būti vienas – arba krikšto tėvas ar krikšto motina, arba abu;
  • būtų katalikai, ir bažnytinė teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą (pvz.: krikštatėviai sutuoktiniai turi būti priėmę Santuokos sakramentą). Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku. Tuo atveju krikščionis būna tiktai Krikšto liudytojas. 

Krikštytojai
Įprastiniai krikštytojai yra vyskupai, kunigai ir diakonai. Jeigu nėra kunigo ar diakono, kiekvienas tikintysis ar net kiekvienas žmogus, turintis deramą intenciją, gali, o kai kada ir privalo, pakrikštyti esantį mirties pavojuje, ypač mirštantį.
Visi katalikai pasauliečiai, kadangi yra kunigiškosios tautos nariai, turėtų išmokti, kaip būtinai prireikus jie galėtų deramai pakrikštyti.
Krikštijant reikia Krikšto vandens, kuris turi būti natūralus ir švarus. Leidžiama kūdikį krikštyti tiek panardinant į vandenį, tiek ir vandenį užpilant. Lotynų apeigų Bažnyčioje Krikštas teikiamas žodžiais:

„Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

 

2014 - 2018 © Skuodo Švč. Trejybės parapija. Visos teisės saugomos.
Top